Pasaka apie Imbierinį Sausainį ir Jo Kelionę

Kartą, nedideliame namelyje, gyveno miela senutė, kuri labai mėgo kepti. Vieną dieną ji nusprendė išsikepti ypatingą imbierinį sausainį. Ji jį pagardino cinamonu, prieskoniais ir uždėjo mažas spalvotas sagutes. Kai tik ji ištraukė imbierinį sausainį iš orkaitės, jis atgijo!

– „Nepagausit manęs!“ – sušuko imbierinis sausainis ir iššoko pro langą.

Senutė puolė jį vytis, bet imbierinis sausainis buvo labai greitas. Jis bėgo per pievas ir sutiko karvę.

– „Sustok, imbierini sausaini, tu atrodai labai skanus!“ – pasakė karvė.

– „Nepagausit manęs!“ – atsakė imbierinis sausainis ir bėgo toliau.

Po karvės, jis sutiko vištą.

– „Sustok, imbierini sausaini! Aš norėčiau tavęs paragauti!“ – pasakė višta.

– „Nepagausit manęs!“ – dar kartą pasigyrė imbierinis sausainis ir šmurkštelėjo tolyn.

Bet galiausiai imbierinis sausainis priėjo upę. Jis nežinojo, kaip ją perbristi, nes buvo trapus ir bijojo sušlapti ir tada pasirodė lapė.

– „Aš galiu tau padėti, imbierini sausaini,“ – gudriai tarė ji. – „Lipk ant mano nugaros, aš perplauksiu į kitą upės pusę.“

Neturėdamas kitos išeities, imbierinis sausainis sutiko. Tačiau plaukdama lapė ėmė prašyti:

– „Užlipk aukščiau, imbierini sausaini, nes aš galiu sušlapti.“

Kai tik imbierinis sausainis užlipo jai ant nosies, lapė jį staigiai prarijo.

Moralas: Pasaka moko, kad pernelyg didelis pasitikėjimas savimi gali nuvesti į bėdą. Taip pat, pasitikėjimas nepažįstamaisiais ne visada yra saugus pasirinkimas.