Pasaka apie Kalėdinį Stebuklą Miško Žvėrelių Šventėje

Giliai miške, apsnigtame baltu pūku, gyveno daugybė žvėrelių: kiškiai, lapės, ežiukai, voveraitės ir net sena, išmintinga pelėda. Artėjo Kalėdos ir miškas šurmuliavo – visi ruošėsi didžiajai šventei.

Kiškis Tumis siuvo šiltas kepures visiems savo draugams. Lapė Rūta rinko kankorėžius eglutės papuošimui. Ežiukas Duris kepė riešutinius sausainius, o voveraitė Zita pynė girliandas iš spyglių ir uogų.

Tačiau kažkas buvo ne taip. Visi jautė, kad šiais metais kažko trūksta.

– „Mums reikia eglutės!“ – sušuko Tumis.

Žvėreliai ėmė dairytis po visą mišką, tačiau niekaip nerado tinkamos eglutės – visos eglės jau buvo padengtos storu sniegu arba per aukštos, kad būtų galima papuošti.

Staiga iš sniego krūvos išniro pelėda Alė.

– „Brangieji, eglutė nėra svarbiausia. Tikras Kalėdų stebuklas gimsta širdyse,“ – išmintingai tarė ji.

Bet kiškiui Tumui tai nebuvo atsakymas – jis svajojo apie gražią, žėrinčią eglutę. Tada jis pasiūlė:

– „Eime prie miško aikštelės, gal ten rasime kažką ypatingo.“

Visi nusekė paskui Tumį. Kai jie pasiekė aikštelę, staiga dangų nušvietė švelni žvaigždės šviesa. Iš dangaus lėtai leidosi spinduliuojantis šviesos kamuolys, kuris nusileido aikštelės viduryje. Žvėreliai apstulbę žiūrėjo, kaip iš šviesos kamuolio susiformavo nuostabi, spindinti eglutė, kuri švietė visomis vaivorykštės spalvomis.

– „Tai stebuklas!“ – sušuko Duris.

– „Štai ir mūsų Kalėdų eglutė,“ – pritarė Rūta.

Žvėreliai džiaugsmingai šoko aplink spindinčią eglutę, o pelėda Alė švelniai nusišypsojo:

– „Kartais Kalėdinis stebuklas pasirodo tada, kai mažiausiai tikiesi, tačiau jis visada atneša džiaugsmą ir viltį.“

Nuo tada žvėreliai kiekvienas Kalėdas susirinkdavo prie tos stebuklingos eglutės, prisimindami, kad svarbiausia ne daiktai, o šiluma ir draugystė, kurią jie dalijasi.

Moralas: Tikrasis Kalėdų stebuklas slypi draugystėje, tikėjime ir bendrystėje.