Trys paršiukai

Vienoje šalyje gyveno trys broliukai – trys paršiukai. Rausvi, linksmi rubuiliukai, labai panašūs vienas į kitą. Ir jų vardai buvo panašūs: Nif-Nifas, Nuf-Nufas ir Naf-Nafas.

Visą vasarą jie ganėsi pievose, šildėsi saulutėje, pliuškenose balose.

Bet štai atėjo ruduo. Dangumi ėmė plaukti pilki debesys, dažnai lijo, pasidarė šalta.

– Broliukai, reikia mums pasistatyti namą, žiema artėja, – vieną rytą pasakė Naf-Nafas.

Tačiau broliai tingėjo dirbti.

– Spėsime! Iki žiemos dar toli, – pasakė Nif-Nifas.

– Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą, – pasakė Nuf-Nufas ir išsidrėbė purvyne.

– Ir aš pasistatysiu, – atsiliepė Nif-Nifas.

– Kaip norite, – pasakė Naf-Nafas. – Tada aš vienas statysiu namą.

Kasdien buvo vis šalčiau ir šalčiau, bet Nif-Nifas ir Nuf-Nufas tingėjo imtis darbo. Kasdien jie sau pažadėdavo kitą dieną pradėti statyti namelius, bet vėl ir vėl savo pažadus pamiršdavo. Tik tada, kai savo mėgiamą balą prie kelio iš ryto rado užšalusią, broliai pagaliau sunerimo.

Nif-Nifas sugalvojo, kad greitai ir lengvai galima pastatyti namelį iš šiaudų. Tikrai, šiokį tokį namelį jis pasistatė per vieną dieną: surišo šiaudus į pėdus, sustatė pėdus vieną prie kito, sutvirtino sienas šiaudų grįžtėmis, kaip kilimą iš šiaudų supynė stogelio dangą, užklojo ją šiaudų ryšulėliais – kad būtų šilčiau. Vakare, uždėjęs paskutinį šiaudų ryšulėlį ant savo namelio stogo, Nif-Nifas linksmai uždainavo:

Tai namelį pastačiau,

Pastačiau, pastačiau!

Niekur tokio nemačiau,

Nemačiau, nemačiau!

Netoliese namelį statėsi Nuf-Nufas. Iš pradžių jis irgi žadėjo namelį statyti iš šiaudų, bet paskui nutarė, kad namelis bus tvirtesnis ir šiltesnis, jei statybai panaudos medžių šakas, karteles, kuoliukus. Paršiukas iš miško prisinešė statybai reikalingų medžiagų, sukalė kuoliukus, vytelėmis išpynė sienas, kartelėmis surentė stogą, užklojo jį šakomis ir sausais lapais.

Vakare, pavargęs bet laimingas, Nuf-Nufas uždainavo:

Naują namą aš turiu,

Aš turiu, aš turiu!

Žiemą bus man čia jauku,

Čia jauku, čia jauku!

Išgirdęs dainelę, atbėgo Nif-Nifas. Broliukai labai džiaugėsi, kad darbas jau padarytas ir jie vėl galės žaisti.

– Eime pažiūrėti, kokį namelį stato Naf-Nafas, – pasakė Nif-Nifas.

– Pažiūrėkime, nes jau seniai mūsų brolis stato ir vis nebaigia, – sukikeno Nuf-Nufas.

Naf-Nafas statė mūrinį namą. Pamatams panaudojo didžiulius akmenis, raudonos plytų sienos buvo tvirtos ir gražios. Namo durys buvo ąžuolinės su tvirtu skląsčiu, kad joks neprašytas svečias negalėtų įsilaužti.

Tuo metu, kai atėjo Nif-Nifas ir Nuf-Nufas, trečiojo paršiuko namas buvo beveik baigtas. Naf-Nafas ant raudonų čerpių stogo mūrijo paskutines aukšto kamino plytas ir dainavo :

Vilkas pilkas nebaisus,

Nebaisus, nebaisus!

Namas tvirtas ir saugus,

Ir saugus, ir saugus!

Broliukai paršiukai išsižiojo iš nuostabos.

– Tai tu čia paršiuko namelį statai ar tvirtovę? – paklausė Nif-Nifas.

– Paršiuko namelis turi būti tvirtovė, – ramiai atsakė Naf-Nafas.

– Apie kokį vilką tu čia dainuoji? Mūsų kraštuose nėra vilkų! – sukriuksėjo Nuf-Nufas.

Nespėjo jis baigti šaipytis iš brolio – už medžio pamatė dantis iššiepusį, šerius pašiaušusį vilką! Vilkas buvo labai piktas, nes paršiukų dainelės pažadino jį, o atsibudęs jis labai norėjo ėsti. Nenuostabu, kad vilkas nutarė suėsti visus tris paršiukus.

Vos pamatę vilką, Nif-Nifas ir Nuf-Nufas kiek kojos neša nudūmė į savo namelius. Vilkas nusivijo Nif-Nifą, bet paršiukas spėjo pasislėpti savo šiaudiniame namelyje.

– Tuoj pat atidaryk duris! – suriko vilkas.

Nif-Nifas iš baimės negalėjo nė žodžio ištarti. Tada vilkas giliai įkvėpė ir ėmė pūsti: „F-f-f-u-u-u!“

Nuo namelio stogo nuskrido šiaudų ryšeliai, sienos drebėjo. Vilkas įkvėpė dar giliau ir papūtė dar stipriau: „F-f-f-ū-ū-ū!“ Namelis sukrypo, stogelis nuvirto į šoną. Kai vilkas papūtė trečią kartą, Nif-Nifas prieš akis išvydo vilko nasrus! Laimė, kad paršiukas laiku atsipeikėjo ir leidosi bėgti pas broliuką Nuf-Nufą. Vilkas – iš paskos.

Vos spėjo paršiukai užsklęsti medinio namelio duris, į jas letena ėmė daužyti vilkas:

– Atidarykite, pasiduokite, vis tiek aš jus abu suėsiu!

Paršiukai tylėjo ir drebėjo iš baimės. Vilkas pasibaldė, pasidaužė, pavargo ir sugalvojo gudrybę.

– Nenoriu aš ėsti tokių liesų paršelių! – garsiai pasakė jis. – Geriau eisiu namo ir pamiegosiu!

– Tu girdėjai? – paklausė broliuko Nif-Nifas. – Vilkas nuėjo į mišką!

Iš džiaugsmo paršiukai ėmė šokti ir dainuoti:

Vilkas namo nenupūs,

Nenupūs, nenupūs!

Drožk, pikčiurna, į miškus,

Į miškus, į miškus!

Bet vilkas nė negalvojo eiti namo! Jis susirado avelės kailį, apsigaubė juo ir, priėjęs prie Nuf-Nufo namelio, atsargiai pabeldė į duris.

– Kas ten? – paklausė Nuf-Nufas.

– Tai aš, vargšė nuo bandos atsilikusi ave-ve-ve-lė, įsileiskite mane vidun! – laibu balseliu prabilo vilkas.

– Avelę galime įsileisti, – patarė Nif-Nifas.

Gerai, kad paršiukai ne iš karto atlapojo duris, o tik atsargiai jas pravėrė. Tik todėl jie dar spėjo užtrenkti duris, kai pro plyšį pamatė avelės kailiu apsigaubusį vilką. Žinoma, vilkas labai įniršo, kad jo gudrybė nepavyko, ir vėl ėmė iš visų jėgų pūsti: „F-f-f-ū-ū-ū!“

Pūtė kartą, kitą, trečią. Nuf-Nufo namelis buvo šiek tiek tvirtenis už šiaudinį namelį, todėl vilkui teko pūsti net penkis kartus. Vis tik po penkto karto iš namelio nieko neliko, o paršiukai jau skuodė per laukus pas broliuką Naf-Nafą. Vilkas vijosi, vijosi, bet ir vėl paršiukai spėjo pasislėpti Naf-Nafo namelyje.

Vilkas iš visų jėgų ėmė daužyti ąžuolines namelio duris, o Naf-Nafas atsisėdo viduryje kambario ant kėdės ir garsiai uždainavo:

Joks pasaulyje žvėris,

Joks žvėris, joks žvėris

Neįlįs pro šias duris,

Šias duris, šias duris!

Vilkas bandė pūsti – nė šapelis nuo namo nenulėkė. Kiek vilkas trankė duris – apsakyti sunku. O durys – nė krust! Tada žvėris nagais ir dantimis bandė kibti į sienas, bet sienose nė žymės neliko, o dantys ir nagai gerokai nukentėjo.

Įniršęs vilkas jau žadėjo sliūkinti namo, bet staiga pamatė platų namelio kaminą. „Štai pro kur aš pasieksiu paršelius!“ – apsidžiaugė pilkis. Šiaip taip jis užsiruopštė ant stogo, įlindo į kaminą ir pradėjo leistis žemyn.

Vos išgirdęs kamine šnaresį, Naf-Nafas iškart suprato, ką sugalvojo vilkas. Paršiukas čiupo didelį katilą, kuriame virė vanduo, ir pakišo jį po kamino anga. Žinoma, prieš tai jis nuėmė katilo dangtį. Jūs galite atspėti, kas laukė nekviesto svečio. Juodas, suodinas kaip kaminkrėtis vilkas šlumštelėjo tiesiai į verdantį vandenį! Baisiai kaukdamas iš skausmo, vilkas nėrė kaminu atgal ant stogo, nusirito stogu žemyn ir visom keturiom pasileido į mišką. Daugiau jis niekada negrįš paršiukų skriausti.

Paršiukai matė, kaip vilkas dingo miške, ir linksmai uždainavo:

Namas tvirtas ir jaukus,

Ir jaukus, ir jaukus!

Nuo vilkų jis saugo mus,

Saugo mus, saugo mus!

Kol gyvensime kartu,

Kol kartu, kol kartu,

Bus čia linksma ir smagu,

Ir smagu, ir smagu!

Teisingai nutarė paršiukai – kartu gyventi ir kartu visus darbus dirbti. Ir jūs, vaikai, taip darykite.